Spontaniškumas vakuume

Lietuvoje gyvenau sau įprastu tempu ir pagal sau įprastą grafiką. Žinojau, kad pirmadienį eisiu į darbą, po darbo ‒ į tėvų susirinkimą, savaitgalį vyksta man įdomus seminaras, o kitą savaitgalį keliausime su draugais į kaimo sodybą. Viskas buvo labai aišku ir suplanuota, dažniausiai net mėnesiu į priekį.

Ir vieną rytą atsimerkiu akis ir suprantu, kad šiai dienai, rytojui ir savaitgaliui konkrečių planų neturiu. Nėra jų ir kitai savaitei. Aišku, yra svarbių kasdienių darbų, tačiau didesnę dienos dalį esu laisva ir nesupančiota įsipareigojimų (vaiko priežiūros prie supančiojimų nepriskyriau). Atrodo, pagaliau sulaukiau tos minutės, kai galiu ramiai neskubėdama išgerti rytinę kavą. Tačiau tas ankstesnis skubėjimas, užimtumas suteikė man saugumo jausmą, nes buvau lyg „įstatyta į vėžes“ ir riedėjau sau į priekį su vėjeliu.

Pirmomis imigracijos savaitėmis jaučiausi, kaip išleista į atvirą kosmosą: lengvumas, bet tuo pačiu ir pasimetimas – nežinai į kurią pusę judėti. Vikipedija byloja, kad didžioji dalis atvirojo kosmoso turi tankį ir slėgį, kurie beveik lygūs idealiajam vakuumui. Palikusi visas savo veiklas išgyvenau „profesinį vakuumą“. Kartu su „profesiniu vakuumu“ patyriau ir išsiskyrimą ‒ reikšmingi ir artimi žmonės kažkuria prasme dingo iš mano gyvenimo. Tradiciniai šeimos susibūrimai, gimtadieniai, draugų organizuojamos šventės – visa tai palikau už Atlantos.  Kas man liko? Nejaugi vien vakuumas?

Vakuumas tai erdvės dalis, kurioje nėra jokios medžiagos, net oro. Vakuume niekas negali gimti ar mirti. Dėkui visatai ‒ absoliutaus vakuumo būsena yra neįmanoma, ji praktiškai negali būti pasiekta nei laboratorijoje, nei atvirame kosmose. Taigi mano atrastame (neabsoliučiame) vakuume galėjo užgimti nauja materijos forma, nauja idėja, nauja pradžia. O tam, kad ji gimtų man teko atrasti savo spontaniškumą.

Psichodramos tėvas J.L.Moreno spontaniškumą laikė vienu pagrindiniu savo teorijos aspektu. Spontaniškas reikštų ‒ savaime kylantis, neplanuotas. Spontaniškumas leidžia žmogui prisiderinti prie naujų situacijų, reaguoti į jas efektyviai ir adekvačiai. Moreno skyrė spontaniškumą nuo griaunančio impulsyvumo ir siejo jį su kūrybiškumu. Anot jo, kūrybiškumas yra kaip „mieganti gražuolė“, kurią gali pažadinti spontaniškumas-katalizatorius. Kūrybiškumas yra asocijuojamas su veiksmu (produktu), o spontaniškumas – su pasiruošimu šitam veiksmui. Psichodramos pradininkas galvojo, kad spontaniškumas sužadina kūną ir psichiką, leidžia veikti laisvai, atskleisti savo kūrybiškumą. Anot Moreno: „Šiame pasaulyje buvo daugiau Mikelandželo, negu tas vienintelis, kuris tapė įspūdingus paveikslus, gimė ir daugiau Bethovenų, nei tas, kuris sukūrė visiems žinomas simfonijas, buvo ir daugiau Kristų negu tas, kuris tapo Jėzumi iš Nazareto. Ką jie visi turėjo bendro – kūrybiškumas. Kas juos skyrė? Spontaniškumas, kuris aplankė tik kai kuriuos (paminėtus) ir leido pasinaudoti visa turima kūrybine jėga. Likusiais atvejais netekome didžiulių turtų“.

Kaipgi atrasti spontaniškumą savyje? Spontaniškumas nėra užkonservuota energija, jis priklauso nuo nuotaikos, konteksto, psichinės būsenos.  Tačiau viena taisyklė yra aiški. Išgyvenamos baimės, nerimas spontaniškumo žmogui neprideda: daugiau nerimo – mažiau spontaniškumo, ir mažiau nerimo – daugiau spontaniškumo. Siekiant sukurti visas sąlygas spontaniškumui pasireikšti ir nerimui sumažinti, psichodramos grupė savo darbą visada pradeda nuo apšilimo – tai gali būti įvairūs fiziniai ar psichologiniai pratimai. Taigi, stengdamasi pažadinti savo spontaniškumą taip pat pradėjau nuo apšilimo. O apšilimui pasirinkau filmavimo aikštelę.

Masinių scenų ar antro plano atlikėjai yra labai paklausūs Vankuveryje, todėl susirasti darbą filmų industrijoje net neturint patirties buvo visai nesudėtinga. Ši veikla padėjo man išeiti iš komforto zonos ir išbandyti tai, ko niekada gyvenime nedaryčiau. Pavyzdžiui, per filmavimą teko nešioti aukštakulnius batukus (su ūgiu 1.8m visada to vengiau) arba vaidinti ateivę ir patirti visą persikūnijimo procedūrą.

Nevalingai savo patirtį filmavimuose pradėjau lyginti su patirtimi per psichodramą. Iš vienos pusės, tai yra dvi nepalyginamos situacijos, turinčios visiškai skirtingus tikslus, iš kitos pusės, vaidinimo aspektas tas patirtis apjungė. Pavyzdžiui, psichodramos scenose man irgi teko būti naujose situacijose ir vaidmenyse: teko būti pikta močiute, išpuikusia mergina, nuo sunkios ligos užgęstančiu tėvu ir t.t.

Skirtingai nuo psichodramos, visas TV šou filmavimo procesas yra pakankamai mechaniškas: aktoriai žino kur konkrečiai turi atsistoti, ką pasakyti, kokius judesius atlikti. Aš jau nekalbu apie pagalbinius neprofesionalius atlikėjus, tokius kaip aš, kuriems erdvės kūrybiškumui visai nelieka. Tas mane paskatino ieškoti toliau. Paieškos atvedė į improvizavimo grupę, kurioje jaučiausi susikausčiusi, bijojau atrodyti kvailai, bet kitų dalyvių paskatinta galų gale įsiliejau į procesą. Tam, kad būtų aišku, kodėl improvizavimas mane sudomino, priminsiu vieną istorinį faktą.

1921-aisiais metais Vienoje J.L. Moreno subūrė aktorių trupę, su kuria jie dirbo be išankstinio plano, pasirodymai vyko ekspromtu ‒ be jokio scenarijaus. Moreno pavadino šią trupę Spontaniškumo teatru (Theatre of Spontaneity). Ši idėja savaime atrodo gana spontaniška ir neįtikėtina (gydytojas įkūrė teatrą!). Skirtingai nuo aktorinio improvizavimo, kuomet idėjas vaidinimui siūlo žiūrovai ar režisierius, Spontaniškumo teatre idėjos kildavo iš pačių aktorių gyvenimų ir išgyvenimų. Taip pat Moreno skatino aktorius, o toliau ir savo pasiekėjus pamatyti ir priimti netobulumo grožį. Netobulumą jis vadino spontaniškumo sese/dvyniu. Galbūt dėl to trupės pasirodymai ne visada buvo sėkmingi, kai kurie buvo visiškai nenusisekę, tačiau ši veikla davė kitų vaisių ‒ gimė psichodramos ir sociodramos teorijų užuomazgos. Mano atveju, mano patirtis ir ieškojimai privedė prie daug kuklesnio rezultato ‒ šio tinklaraščio sukūrimo.

J.L. Moreno sakė: „Žmonės bijo spontaniškumo, kaip kadaise jų protėviai bijojo ugnies, bijojo tol, kol nesužinojo, kaip galima ją užkurti. Žmogus baiminsis spontaniškumo tol, kol išmoks jį išsiugdyti“. Per visus savo ieškojimus supratau, kad spontaniškumas negimsta vakuume, situacija kurioje esame ir veikiame, žmonės su kuriais bendraujame, visa tai suteikia mums matomas, o kartais ne iš karto pastebimas galimybes ugdyti savo spontaniškumą. Matyt, svarbiausia, tų galimybių neišsigąsti ir leisti sau būti netobulam.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Get started
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close