Daugiakalbystė šeimoje – mąstyk strategiškai, veik psichodramiškai

Savo psichodramos kelionę pradėjau sudalyvavusi tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko Klaipėdoje 2010-ais metais. Gražus miestas, saulėtos dienos, daug įdomių naujai sutiktų žmonių. Lektoriai ir svečiai atkeliavo iš skirtingų šalių ir miestų, todėl renginys vyko multikultūrinėje aplinkoje. Užsiėmimuose susitikę kalbėjome angliškai, tačiau kultūrų ir kalbų paletė atsiskleisdavo per pertraukas, ekskursijas. Suvokiau, kad dauguma mūsų ten esančiųjų esame įvaldę daugiau nei vieną kalbą, pvz., girdėjau lietuvius laisvai kalbančius angliškai, vokiškai, rusiškai.

Akivaizdu, kad dabar kelių kalbų žinojimas jau nieko nebestebina. Kalba ‒ tai yra natūralus įrankis, leidžiantis susikalbėti, susitarti, mokytis, dirbti arba siekti kitų savo tikslų. Atkeliavusi į Kanadą, susipažįstu su kultūromis ir kalbomis, su kuriomis  anksčiau „susitikdavau“ tik filmuose arba pasakojimuose. Čia yra tokia kalbų įvairovė, kad tikriausiai prireiktų viso gyvenimo norint jas išmokti. Tačiau ugdymo įstaigų darbuotojai tiek laiko neturi.

Mane stebino ir iki šiol stebina, kaip pedagogai čia dirba su iš užsienio atkeliavusiais vaikais. Pavyzdžiui, lankėme paruošiamąją ikimokyklinukų grupę, kurioje yra mergaitė, suprantanti ir bendraujanti tik kinų kalba. Pirmi užsiėmimai, mergaitė garsiai verkia, o mama išskuba į darbą (kartais mamos, matyt, pasirinkimo neturi). Aš kelioms minutėms pasilieku su savo vaiku ir stebiu situaciją. Pedagogė niekaip negali nuraminti mergaitės, nes viena kitos tiesiog nesupranta. Kitą dieną matau tą pačią pedagogę su lapuku („špargalke“) rankose, kuriame parašytos dvi frazės kiniškai. Ji jas kartoja mergaitei ir ta nusiramina. Kitas pavyzdys. Savanoriauju mokykloje, todėl dažnai joje apsilankau pamokų metu. Vakar koridoriuje pamačiau savo vaiko bendraklasį, penkiametį berniuką iš Korėjos. Berniukas drebėjo, kukčiodamas bandė kažką pasakyti mokytojai, bet jam sunkiai sekėsi, iš išgąsčio jis pamiršo kalbėti angliškai ir bandė paaiškinti situaciją savo gimtąja kalba. Mokytoja, aišku, nieko nesuprato, bet gana greitai sureagavo, paprašė budėtojos surasti ką nors iš vyresnių vaikų, kas kalbėtų korėjietiškai. Atbėgus vyresnių klasių mokinei, pokalbis įvyko sėkmingai, berniukas nusiramino. Ką gi, pedagogams tenka būti lankstiems ir kūrybiškiems.

Aišku, lankstumo bei kūrybiškumo prireikia ir tėvams, nes dvikalbystė namuose yra dažnas dalykas. Mano vaikas gimė dvikalbėje aplinkoje, supranta ir kalba lietuviškai bei rusiškai. Kalbų mokymasis vyko gan natūraliai, dvi kalbas įvaldė lengvai, nes gyveno tam palankioje aplinkoje. Atvykus į Kanadą dvikalbystę pakeitė trikalbystė, situacija tapo sudėtingesnė. Prieš porą mėnesių supratau, kad esu pasimetusi tose multilingvizmo džiunglėse. Tada pradėjau ieškotis papildomos informacijos, pagalbos.

Po konsultacijų (ačiū BilingualFamily.ca) ir gilinimosi į šią temą supratau, kad nuoseklumas, kantrybė ir pastovus kartojimas yra labai svarbūs ugdant vaiko kalbinius gebėjimus, kalbos įgūdžius. Vaikai greitai mokosi, bet greitai ir užmiršta.

Juokaudama sakau, kad turėjau sukurti veiksmų strategiją. Visų pirma, svarbu buvo suprasti, kokie mūsų šeimos prioritetai, ateities planai. Mūsų šeimos atveju – planuojame dar 2-3 metus gyventi Kanadoje ir grįžti į Lietuvą. Taigi, turint bent konkrečiam momentui aiškesnį planą, gali kurti strategiją.

Tai mano strategija yra labai paprasta. Kol gyvename Kanadoje, akcentas yra valstybinė, t.y. anglų kalba. Mokymasis vyksta natūraliai, nes einame į mokyklą, bendraujame su anglakalbiais draugais, atliekame namų darbus. Prioritetas šeimoje – lietuvių kalba, lietuvių abėcėlė, knygos, lankome lituanistinę šeštadieninę mokyklėlę (ačiū entuziastingoms mokytojoms!). Aišku, reikia nepamiršti ir trečios kalbos. Mums atrodo aktualu lavinti šnekamąją rusų kalbą. Pvz., filmukus, filmus žiūrime tik rusiškai. Sužinojau, kad vaiko kalbos mokėjimui didelę reikšmę turi kiekvienas išgirstas žodis. Nesvarbu kokiais kanalais vaikas gauna informaciją (draugai, knygos, filmukai, muzika), jis nuolatos mokosi. Ir aišku, kuo rečiau girdi tam tikrą kalbą, tuo greičiau ją užmiršta.

Viskas atrodo paprasta, bet realiame gyvenime viskas yra kažkiek painiau ir sudėtingiau. Sūnus, pavyzdžiui, grįžęs po pamokų su manimi kalba angliškai, nenori mokytis lietuviškos abėcėlės ir žiūrėti filmukų rusiškai ir t.t.  Čia jau ateina laikas veikti kūrybiškai. Tenka sudominti, įtraukti: žaidžiame stalo žaidimus, piešiame, dainuojame. Aš ir pati mokausi kartu, o mokymasis vyksta greičiau, jei procesas yra žaismingas ir įdomus. Todėl, aišku, neapseiname be psichodramos: pabandėme apsikeisti vaidmenimis, kur sūnus mokytojauja, o aš mokinės pozicijoje bandau įsisavinti abėcėlę. Taigi, tų būdų yra įvairių! Ir svarbiausia, nereikia išsigąsti, jei vaikas painioja kalbas ar žodžius. Išgirdus kažką panašaus į “mama, give me etot popierius”, svarbu nepulti į paniką ir žinoti, kad susigulės.

Pabaigai norisi atidėti į šalį visus teiginius apie tai, kad daigiakalbystė suteikia akademinį ir profesinį pranašumą, trumpam pamiršti visus planus ir strategijas. Manau, kalbos mokėjimas – tai yra galimybė geriau suprasti kitą žmogų, giliau pajausti kitą kultūrą. Tikriausiai visi esame patyrę tą jausmą, kai džiaugiesi galėdamas skaityti knygą, žiūrėti filmą ar klausytis įdomaus pranešimo originalo kalba. Lengviau būtų turėti vertimą, tačiau tas jausmas visgi nepakartojamas. Kalba ‒ tai tarsi durys į naują pasaulį, stebuklingosios durys.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Get started
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close