Taisyklės ir ribos arba JOKIOS PRIEVARTOS!

Pradėdami savo darbą, psichodramos grupės nariai kartu su vadovais apibrėžia grupės taisykles. Paprastai tai yra tam tikri bendri susitarimai dėl elgesio normų grupėje. Kartu aptartos ir nustatytos taisyklės leidžia visiems grupės nariams jaustis saugiau ir dirbti efektyviai.

Bet kurioje naujoje žmonių grupėje, naujoje aplinkoje egzistuoja savo (ne)rašytos taisyklės. Persikėlę į Šiaurės Vankuverį, pajutome, kad naujos taisyklės ir apribojimai pasipylė ant mūsų it vandens lašai lietingą dieną. Griežtos taisyklės dėl vejos priežiūros ir laistymo, šiukšlių saugojimo ir rūšiavimo, pagarbios tylos laikymosi po 22 valandos. Mano vaikas jau aiškiai supranta, kad į autobusą lipame vienas po kito sulaukę savo eilės, taip pat pamatęs šiukšlę, pro šalį nepraeina – šitos šiukšlės keliauja, kaip ir priklauso, į šiukšliadėžę (o kartais stebuklingu būdu jas aptinku paslėptas namuose, na, bet čia jau kita istorija). Taisyklių laikymąsi palengvina tam patogi aplinka. Autobusų vairuotojai aktyviai bendrauja su keleiviais, yra atsakingi ne tik už saugų vairavimą, bet ir saugios aplinkos kūrimą transporto priemonėje, pvz., atlenkia sėdynes, kad mamai su vaikišku vežimėliu būtų patogiau keliauti. Bibliotekose yra darbuotojų, kurie veda vaikams pasakų skaitymo užsiėmimus, mokina pagarbiai elgtis su knygomis, jas saugoti. Viešose vietose ir parkuose yra švaru, nes visada surasi vietą asmeninės higienos reikalams atlikti – Šiaurės Amerikoje šitas vietas vadina restrooms, kur, matyt, labai panorėjus iš tiesų gali truputį rest. Kai daug laiko su vaiku praleidi lauke, „poilsio kambariai“, atrodo, gali išgelbėti pasaulį!

Plačiai žinoma ir tai, kad laukinių gyvūnų ir paukščių, pvz., ančių tvenkinyje, lesinti negalima. Yra rekomenduojama, paprastai tariant, palikti juos ramybėje ir leisti patiems ieškotis maisto. Na, o jau apie „laukinį“ žmonių elgesį ir kalbos nėra. Netinkamas piliečių elgesys visiškai netoleruojamas: tuoj pat prisistato apsaugos darbuotojas ar koks kitas atsakingas asmuo ir primena taisykles. Viešuose parkuose yra nemažai darbuotojų/savanorių, prižiūrinčių tvarką, siūlančių pagalbą. Ko tikrai čia netrūksta – tai žmogiškųjų resursų ir, matyt, materialinių išteklių tiems žmogiškiesiems resursams išlaikyti.

Man atrodo, kad nustatytos taisyklės, susitarimai gali leisti žmogui ne tik saugiai jaustis, bet ir drąsiau išlaikyti sau patogias ribas. Kitaip tariant, nedaryti to, ko nesinori daryti, ar neleisti kitiems elgtis netinkamai. Grįžtant prie viešojo transporto pavyzdžio, pastebėjau, kad Vankuveryje ir šalia esančiuose miesteliuose nėra priimta važiuoti perpildyta viešojo transporto priemone. Tokiu atveju autobuso vairuotojas, sustojęs stotelėje, įvardija keleivių kiekį, kurį jis gali priimti ir paaiškina, kad tą daro visų mūsų patogumui. Kas įdomiausia – kol kas nė karto neteko girdėti pasipiktinimo iš „nepriimtųjų“ pusės.

Dažnai pagalvoju, kurgi yra tų ribų užbrėžimo riba? Pastebėjau įdomius momentus, lankantis su vaiku gydymo įstaigose. Sužinojau, kad mūsų šeimos klinikoje vaiko neskiepys (o skiepai yra privalomi), nes personalas nenori sugadinti santykių su savo mažuoju pacientu. Turėjome keliauti į atskirą kliniką, kuri užsiima vaikų imunizacija – ir tai yra įprasta praktika. Taip pat dirbantys su vaikais dantistai, vengdami bet kokio nepasitenkinimo ar pasipriešinimo iš vaiko pusės, siūlo vartoti slopinančius vaistus ir pan. Viena mano pažįstama juokauja: „Jei vaikas rodo bent minimalų pasipriešinimą tam tikrai procedūrai, jį iš karto „migdo““. Taip sakant – jokios prievartos.  Na ir negali pykti, neigiamų emocijų iš tiesų išvengiama.

Grįžtu prie psichodramos. Psichodramatinėje grupėje nėra siekiama išvengti neigiamų emocijų. Grupės ir tikslas yra kitoks. Kaip tik, stengiamasi sukurti tokią atmosferą grupėje, kad dalyviai saugiai galėtų tyrinėti skaudžias gyvenimo situacijas, galėtų atvirai kalbėti apie savo išgyvenimus. Akivaizdu, kad jei grupės nariai būtų terapeuto/vadovo „užmigdomi“ kaskart, kai tik kyla neigiamos emocijos, grupės darbas tam tikra prasme tiesiog nevyktų.

O kaipgi dėl ribų? Grupės vadovas(-ai) atsakingai apibrėžia tam tikras ribas, rūpinasi tiek organizaciniais momentais, pvz., apsprendžia dalyvių kiekį grupėje, tiek ir psichologiniu saugumu. Tačiau koks bebūtų svarbus grupės „vairuotojo“ vaidmuo, kiekvienas „keleivis“ turi ne kuo mažiau svarbų vaidmenį ir gali imtis atsakomybės už savo kelionę. Kiekvienas pasirenka savo atvirumo ir aktyvumo lygį,  turi galimybę „paspausti STOP mygtuką“, t.y. atsisakyti tęsti procesą ar atlikti tam tikrus veiksmus, arba, kaip tik atvirkščiai, gali visu greičiu lėkti sau mažai žinomais keliais. Kitaip tariant – visada galima rinktis be jokios prievartos😊

Advertisements

2 thoughts on “Taisyklės ir ribos arba JOKIOS PRIEVARTOS!

  1. Kristina Radžvilaitė December 10, 2018 — 11:53 am

    Kaip super viską aprašai, susieji – labai džiaugiuosi, atradusi 😀 Kažkodėl tik šiandien aptikau tavo įrašus! Praturtina ir sušildo!

    Like

    1. Ačiū, Tau, Kriste, labai! Aš, tiesą pasakius, ir neviešinau labai, nedrįsau, kaupiausi:)

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Get started
%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close